Sutuoktinių santykių krizė

Straipsnis žurnale „Tapati“, 2011 m., Nr. 2 (27)

Porą ar šeimą krizė ištinka tada, kai susiduriama su problemomis, kurioms įveikti nepakanka įprastų sunkumų įveikos būdų arba pasirinkti mėginimai spręsti sunkumus neveiksmingi.

Krizė gali būti susijusi su įtampą keliančiais įvykiais, tokiais kaip vaiko gimimas, darbo netekimas, artimųjų liga ar netektis, partnerio neištikimybė ir panašiai. Vis dėlto negalima teigti, kad šie įvykiai yra krizės priežastis, veikiau jie tik išryškina sutuoktinių santykių spragas. Todėl svarbiau paieškoti atsakymų į tai, kas yra sutuoktinių santykiųkrizė, kas į ją veda ir kas padeda ją įveikti.

Dažniausiai santykių krizė gresia sutuoktiniams, kurie:

labiau rūpinasi savo šeimos įvaizdžiu, o ne realiais tarpusavio santykiais;

• yra linkę kovoti dėl dominavimo, įsitvirtinimo, o ne rūpintis sutuoktiniu;
• mažai būna drauge arba nemoka kartu smagiai leisti laiko;
• vengia atvirai dalytis jausmais bei norais ir yra linkę neigti sunkumus;
• stokoja konstruktyvių konflikto sprendimo įgūdžių;
• neturi bendrų tikslų arba nesutaria, kaip jų siekti;
• yra linkę kaltinti ir kritikuoti vienas kitą.

Konsultuodamas poras pastebiu, kad santykių krizė neištinka staiga, ji bręsta palengva, ypač jei partneriai vengia spręsti kylančius nesusipratimus, ignoruoja tarp jų kad ir tyliai skambančias nepasitenkinimo gaidas. Ilgesnį laiką gyvenant drauge šis nepasitenkinimas atsiranda kaip natūralus reiškinys, nes kasdienis gyvenimas koreguoja ankstesnius kiekvieno sutuoktinio įsivaizdavimus ir lūkesčius. Šie lūkesčiai dažnai būna nerealistiniai jau nuo pat pradžių, nes, kaip pažymi giluminius santykių aspektus tyrinėjantis amerikiečių autorius R. A. Džonsonas (R. A. Jonson), vakarų kultūrą yra giliai persmelkęs romantinėsmeilės mitas. Jis mus verčia manyti, kad vienintelė tikra „meilės“ forma yra romantinis, pakylėtas susižavėjimas žmogumi, kurį pradžioje suvokiame kaip mūsų idealo įsikūnijimą. Įsimylėję tikimės atradę savo antrąją pusę ir jos dėka patirsiantys savo gyvenimo pilnatvę. Tuomet jaučiamės prisipildę antgamtinių jėgų, pakylėjančių mus virš žemiškosios egzistencijos. Dažnai nepastebime, kad iš tikrųjų įsimylime ne kitą asmenį, o pačią įsimylėjimo būseną arba savo vidinį idealą – jį ir projektuojame į mylimąjį. Kartu nešiojamės ir nesąmoningą lūkestį, kad mūsų išrinktasis tokį jausmų intensyvumą mums turėtų kelti nuolatos.

Deja, atvėsus susižavėjimo karščiui, pats gyvenimas susituokus negailestingai griauna šias iliuzijas, nes verčia pripažinti, kad partneris yra kitoks negu jam taikomos mūsų projekcijos. Suvokimas, kad sutuoktinis yra visai kitoks ir kad niekada „toks“ ir nebuvo, sukelia gilų nusivylimą, kartais – katastrofišką išgyvenimą. Sutuoktinis tuomet paprastai imamas suvokti pabrėžtinai negatyviai, pavyzdžiui, jo noras aiškintis nesusipratimus gali būti traktuojamas kaip spaudimas, tylėjimas – kaip ignoravimas, juokai – kaip šaipymasis ir panašiai. Kitaip tariant, bet koks partnerio elgesys suvokiamas kaip nemeilė. Tai sukelia pyktį ir norą kaltinti ar skaudinti tą, kuris neva mūsų nemyli. Kai kada norisi kaltinti patį save dėl klaidingai santuokai pasirinkto žmogaus. Neretai toks nusivylimas pastūmėja ieškoti kito partnerio, tačiau tai vėl gali tapti nauju mėginimu projektuoti savo neišsipildžiusį troškimą į naują žmogų ir pakartotinai patirti dramą.

Sutuoktinius į santykių krizę, žinoma, gali atvesti ir kiti dalykai, tačiau beveik visais atvejais ji susijusi su aštriu konfliktu tarp asmens lūkesčių ir jų neatitinkančių realių santykių su partneriu. Tai kas gi galėtų išlaisvinti iš šio konflikto spąstų?

Pirmiausia svarbu susiformuluoti sąmoningą realistišką nuostatą į gyvenimą susituokus, t. y. kad su sutuoktiniu patiriama įtampa, nepasitenkinimas ir kančia yra tokie pat normalūs ir natūralūs gyvenimo momentai kaip ir šviesūs išgyvenimai.Antai, kaip savo knygoje „Vidinio išgydymo kelias“ rašo G. Kolomberas (G. Colombero): „Jeigu norima, kad meilės istorija būtų tikra ir ilgalaikė, ji negali susidėti vien tik iš džiaugsmingų ir lyriškų akimirkų, joje bus ir didelio skurdo, neretai atsiveriančio staiga ir išsklaidančio svajones.“

Be to, būtina pačiam prisiimti atsakomybę už visas patiriamas nemalonias būsenas ir nesėkmes, t. y. liautis save suvokti kaip sutuoktinio kankinamą auką. Kaip samprotauja vokiečių psichoterapeutė E. M. Cuhorst (E. M. Zuhorst): „Visai nesvarbu, koks jūsų sutuoktinis. Susituokę jūs vis tiek sutinkate tik pačius save. Kitas tėra tik ekranas, kuriame matote savo nepatenkintus poreikius, sugebėjimą mylėti, gynybą ir žaizdas. Partneris negali nei padėti jums pasijusti geriau, nei suteikti jums savigarbos ar savo vertės pojūčio. Kad ir ką jūs sutiktumėte, galų gale vis tiek susiduriate su savimi. Būtent ten, kur jaučiatės įstrigę, įniršę, įtūžę ar atstumti, turite gausybę darbo – darbo su pačiu savimi.“ Kitaip sakant, užuot išgyvenus dėl to, kaip su mumis elgiasi sutuoktinis, vertėtų daugiau mąstyti apie tai, kas vyksta mumyse.

Svarbu, kad santykių su sutuoktiniu problemas laikytume iššūkiais, padedančiais tuos pačius santykius tobulinti. Minėta autorė E. M. Cuhorst drąsina: „Todėl džiaukitės, kad jūsų partneris kartais net iki skausmo tiksliai spaudo jūsų mygtukus. Būkite už tai netgi dėkingi, nes kelyje į visavertę partnerystę neišvengiamai būtina skirti dėmesio pažeistoms, sugriautoms ar jūsų šiandienę erdvę ribojančiomis sritims.“ Mat kiekvienoje skausmingoje mūsų esybės dalyje slypi santykiams gyvybiškai svarbi kuriamoji galia.

Norint įveikti santykių krizę, būtina rizikuoti ir atsiverti pokyčiams. Konfliktiškus santykius tyrinėjanti V. Kast teigia: „Į krizę mes, beje, patenkame tada, kai į mūsų gyvenimą nori ateiti kas nors nauja, bet mes tos naujovės nenorime ar negalime įsileisti.“ Nors trokštame pokyčių, dažnai sunkiai atsisakome įprastų reagavimo būdų ir įkyrėjusių dalykų, juos mieliau irzliai kritikuojame. Kuo tvirčiau tų reagavimo būdų laikomės, tuo daugiau įtampos ir nepasitikėjimo patiriame. Ta įtampa dingsta, kai pripažįstame, kad atėjo laikas atsisveikinti su praėjusiu gyvenimo etapu.

Norint iš esmės įveikti krizę, svarbu atleisti, t. y. atsisveikinti su praeities nuoskaudomis. Mat žmogui, nenorinčiam ar neįstengiančiam atleisti, labai
sunku gyventi dabartimi, taigi sunku ir spręsti dabarties santykių sunkumus. Jeigu sutuoktiniai neatleidžia vienas kitam, praeities žaizdos vis iš naujo draskomos
ir dažnai ima kraujuoti net dėl menkiausių kivirčų, o tai skatina skaudinti partnerį arba keršyti jam už praeities skriaudą. Čia verta įsiklausyti į H. Lekordė (H.
Lacordaire) žodžius: „Norite akimirką pabūti laimingi? Keršykite. Norite būti laimingi visą laiką? Atleiskite.“ Tačiau savo knygoje „Menas atleisti“ J. Monburket (J. Monbourquette) tvirtina: „Nepakanka atleisti nekeršijant, reikia turėti drąsos pasiekti iškrypusias agresyvių tendencijų šaknis, išrauti jas iš savęs ir sustabdyti naikinančias jų galias, kol dar ne vėlu. Tas nusiteikimas būti priešiškamir nustelbti kitus iš tiesų gali persiduoti iš kartos į kartą šeimose ir kultūrose. Tik atleidimas gali nutraukti šią grandininę reakciją ir sustabdyti kerštavimus, suteikdamas gyvenimui kūrybos galimybių.“

Vis dėlto santykių krizę galima įveikti tik pasitelkiant brandžią meilę, kuri, pasak R. D. Džonsono, leidžia į savo sutuoktinį žvelgti kaip tokį pat vertingą ir unikalų kaip ir mes patys, ir tuomet susitaikyti su jo neigiamais bruožais ir netobulumais. Galima eiti dar toliau ieškant būdų, kaip padėti sutuoktiniui tvarkytis su savo trūkumais ir tobulėti kaip asmeniui. Tai padeda suvokti partnerį ne pagal tai, „kas jis yra man“, bet pagal tai, „kas jis apskritai yra“. Kadangi taip žvelgiant ga lima pažinti sutuoktinį vis iš naujo, kartu tai padeda rasti vis naujų būdų, kaip drauge įveikti tarpusavio sunkumus.

Dar viena būtina sąlyga santykių krizę įveikti – atkurti sutuoktinių tarpusavio pasitikėjimą. Tai įmanoma tikišmokstant puoselėti nuolatinį nuoširdų dialogą, kurio metu sutuoktiniai gali atvirai dalytis tiek savo nepasitenkinimu, tiek norais ir svarbiausiais troškimais. Juk ir pati santuoka, žymaus filosofo F. Nyčės žodžiais, yra ne kas kita, kaip nuolatinis dviejų žmonių dialogas.

Ko reikėtų, kad šis dialogas taptų įmanomas? G. Kolomberas, apibendrindamas mokslininkų H. Frantos ir G. Salonijos darbą „Asmenų tarpusavio komunikacija“, išskyrė keletą dialogo pozicijų. Pasak šio autoriaus, dialogas yra konstruktyvus tada, kai:

• vadovaujamės ne gynybiška pozicija, kylančia iš baimės būti sužeistam, bet pasitikėjimo pozicija, leidžiančia kūrybiškai ir išradingai žvelgti netgi į problemas;
• laikomės ne vertinimo nuostatos, pasireiškiančios perdėtu kritiškumu ar teisimu, bet priėmimo nuostatos, padedančios partnerį gerbti ir branginti; užuot demonstruojant pranašumą ir griaunančią ironiją, su partneriu bendraujama kaip su lygiaverčiu;
• abejingumą ar ignoravimą, vedantį į santykių atšalimą, keičia siekis partneriui būti dėmesingam, juo domėtis ir jį suprasti;
• užuot bandžius manipuliuoti, taip siekiant partnerį patraukti į savo pusę, laikomasi skaidrumo nuostatos ir negudraujama;
• nelanksčios pozicijos, pasireiškiančios užsispyrimu, netolerancija ar autoritariškumu, atsisakoma dėllankstaus bendravimo, padedančio ieškoti tiesos, pripažinti kitokią nuomonę, būti atviram diskusijai.

Ar susidūrus su tarpusavio santykių sunkumais sutuoktiniams pasiseks rasti išeitį, daug priklauso nuo to, ar jiems pavyks pasirinkti konstruktyvią poziciją bendraujant. Konsultuodamas sutuoktinius ne kartą įsitikinau, kad jeigu jiems pasiseka išmokti konstruktyvaus dialogo, visa kita dažniausiai jie sugeba išspręsti patys savarankiškai.