Netiesioginė priklausomybė mūsų gyvenime

Sveikas gyvenime: apie priklausomybę, kopriklausomybę ir sveikimo kelionę. Sud. A. Navickas, kun. K.Dvareckas. Vilnius, 2014

Kas yra netiesioginė priklausomybė?

Visų pirma, tai – spąstai, kuriuose atsiduria priklausomo nuo svaigalų žmogaus šeimos nariai. Pirmiausia apžvelkime, nuo ko labiausiai kenčia priklausomų asmenų vaikai, sutuoktiniai ir tėvai.

Tarptautinį pripažinimą pelniusioje knygoje “Suaugę alkoholikų vaikai” autorė J.G.Woititz (Woititz, J.G., 1999) nurodo, jog gyvendami su svaigalus vartojančiais tėvais, vaikai patiria labai panašius sunkumus. Kaip teigia autorė, tokioje disfunkcinėje šeimoje niekad neatslūgsta įtampa ir nerimas, nuolat patiriamas nesaugumas ir vyrauja nesvaikos bendravimo normos. Kad aplinkiniai nesužinotų, kaip blogai jo šeimoje ir nereikėtų dėl to patirti gėdos, vaikas ima slėpti savo patiriamus jausmus. Be to, jei vienas iš tėvų svaiginasi, kitas sutuoktinis būna irzlus, jaučiasi prislėgtas, nelaimingas; vaikai dėl to jaučiasi kalti, todėl dažnai griebiasi gelbėti šeimą atsisakydami svarbiausių savo poreikių. Užgriuvusi ne savo atsakomybės našta tampa per sunki, tokie vaikai negali tiesiog džiaugtis vaikyste ir gyventi savo gyvenimo. Štai vienos moters, gyvenusios su geriančiu tėvu, patyrimas.

“Nuo vaikystės bijau savo tėvo, o ypač girto. Labai nemėgau ir iki šiol nemėgstu su tėvu važiuoti pas močiutę, nes ten tėvas dažnai prisigerdavo su savo broliais (būdavo ir muštynių), o aš tai matydavau ir jausdavausi nesaugi. Aš bijojau tėvo norams prieštarauti ir pasakyti jam , kad „aš nenoriu ir nevažiuosiu“. Kai jam paprieštaraudavau jis baisiai supykdavo, apšaukdavo negražiais žodžiais, apkaltindavo mane, kad esu bloga dukra ir griaunu jo gyvenimą, o galiausiai prisigerdavo ir pradėdavo namie savivaliauti, apie pusę metų nešnekdavo su manimi. Blogiausia tai, kad patikėdavau ir kaltindavau tik save dėl tokių konfliktų. Jausmas žiauriai nemalonus ir tam kad jo išvengti ir nesijausti kaltai, prieš savo valia važiuodavau pas močiutę. Tėvas niekada neklausdavo manęs „ar aš noriu“ , o jei pamėgindavau tyliai pasakyti „ tėti aš nenoriu važiuoti…“, man būdavo garsiai ir griežtai atrėžiama „bet aš noriu arba reikia“. Tėvui visada būdavo (dabar tik mažiau) pataikaujama, kad savo pasipriešinimu neišprovokuočiau jo pykti ir gėrimus. Tėvui būdavo svarbu tik jo norai ir jų įgyvendinimas. Tai tik viena iš daugelio situacijų.

Nors ir iš tėvų namų jau išėjau gyventi su draugu atskirai, jaučiu kad vis vien gyvenu tėvų gyvenimą t,y. viduje išgyvenu jų problemas, esu atsakinga už juos ir sprendžiu kaip jiems padėti, ką padaryti kad mažiau kentėtų, būtų laimingesni, pirmiausia jų norai, o į savo gyvenimą nekreipdama dėmesio. Kartais jaučiau kaltę, kad išėjau gyventi savo gyvenimą palikdama juos. Mintyse dažnai kartojau sau, kad aš privalau padėti jiems, juk aš esu skolinga už tai, kad mane užaugino. Visi šie mano vidiniai išgyvenimai pradėjo trukdyti santykiams su draugu. Vėl kaltinau save, klausiau savęs kas ne taip, kame problema, juk aš tik visiems norėjau būti gera. Susipainiojau savam pasaulyje… Vieną dieną tai tapo per didelė našta, nebeatlaikiau ir susirgau.
Tik pradėjus lankyti psichoterapija ir nagrinėjant savo vidines problemas, iškilo klausimas: pala, o kur aš? mano norai? gyvenimas?
Manęs nėra, tik kiti…”

Moterys, linkusios į netiesioginę priklausomybę, kaip pastebi gerai žinomoje knygoje “Moterys, kurios myli per stipriai” autorė Robin Norwood (Norwood, R., 1999, p.181).dažniausiai yra kilusios iš panašių disfunkcinių šeimų, kuriose nebuvo pakankamai patenkinti jų emociniai poreikiai. Pačios patyrusios mažai tikro rūpesčio, jos netiesiogiai bando patenkinti šį poreikį, pasirinkdamos ir globodamos vyrą, kuriam, jų manymu, reikėtų pagalbos.Dėl stipraus poreikio kontroliuoti jos pasirenka neatsakingus partnerius, kuriems stengiasi įtikti. Vyro elgesiui skiria vis daugiau ir daugiau dėmesio, jų elgesį bando pateisinti kitiems, o tai, kas vyksta jų santykiuose, neigia, dangsto iškylančias problemas. Kai pradeda jausti nesėkmę, apmaudą dėl netesėtų pažadų, pradeda agresyviai elgtis, po to patiria sąžinės priekaištus dėl barnių. Pastangos kontroliuoti vyrą palaipsniui žlunga, prisiima vyro pareigas, praranda savo interesus, ima vengti draugų ir šeimos; atsiranda pykčio priepuoliai be priežasties, nerviniai sutrikimai, apetito svyravimai, pradedami vartoti raminamieji, atsiranda depresijos epizodai, netgi grasinimai ar bandymai nusižudyti. Visi būdai kontroliuoti žlunga, moteris tampa “apsėsta” santykio su vyru problemomis.

Kaip palaipsniui klimpstama į priklausomybę nuo priklausomo asmens, rodo ši vienos merginos patirtis.

„Aš būtinai susirasdavau nesveiką asmenybę, kurią reikia gelbėti, ir labai prisirišdavau. Visi vaikinai, kurie man patikdavo, turėjo problemų, buvo nuskriausti. Visus juos norėjau išgelbėti savo švelnumu, gerumu; norėjau jiems padėti, pakeisti. Nepastebėdavau, kaip pati atsidurdavau aukos vaidmenyje… Santykiai labiau buvo pagrįsti  mano priklausomybe nuo mylimojo gyvenimo. Gaila, bet nejaučiau savęs, nevertinau, kad pati esu lygiai tokia pati svarbi, kaip jis… Jaučiausi priklausoma nuo santykių, tai griovė mano asmeninę laimę, nes nežinojau, kas man pačiai patinka, ko aš pati noriu.„

O kas gi vyksta su tėvais, kurie susiduria su savo  vaikų chemine priklausomybe?

Tėvai, kurių vaikai pradeda svaigintis, pirmiausia išgyvena savo tėvystės krizę. Jie ima jausti stiprią kaltę, kad savo laiku per mažai skyrė dėmesio savo vaikams, per mažai su jais bendravo ar netinkamai auklėjo. Dažnai tai skatina atstatinėti savo klaidas  mėginant gelbėti nuo priklausomybių savo jau suaugusį vaiką. Čia tėvai susiduria su savo bejėgiškumu įtakoti savo suaugusius vaikus. Daugeliui jų reikia ilgo laiko ir intensyvaus darbo su specialistu ar savipagalbos grupėse, kad susitaikytų su šiuo skausmingu bejėgiškumu. Dažnai trukdo baimė nustoti kontroliuoti situaciją, nes atsiranda grėsmė prarasti savo sūnų ar dukrą, jei jie ims svaigintis ar net pakels ranką prieš save.

Viena mama, kurios sūnus turi priklausomybę nuo narkotikų, dalinasi, kad, matydama, jog jis neturi motyvacijos gyventi, bijo jo savižudybės: „Taip buvo sunkiausiu momentu, kai visos bėdos dėl vartojimo pasekmių buvo zenite; dabar tai – praeitis, bet kaip elgtis, jei noras savižudybei pasikartotų? Negaliu atsispirti jo manipuliacijoms. Noriu padėti spręsti jam jo problemas turbūt dar ir dėl to, kad pačiai būtų lengviau. Negaliu pakelti to, kai jam yra blogai. Per daug įsiklausau į jo nuotaikas, emocijas, stebiu ženklus vietoje to, kad atsiribočiau ir gyvenčiau savo gyvenimą.“

Kaip matome, visi čia minėti artimieji (tiek vaikai, tiek sutuoktiniai, tiek tėvai), gyvenę ar tebegyvenantys su priklausomu nuo svaigalų asmeniu, persiima to asmens problemomis, tampa nuo jo emociškai priklausomi, prarasdami savo gyvenimą. Kitaip sakant, jie nejučiomis atsiduria netiesioginės priklausomybės pinklėse.

Apibūdindami netiesioginės priklausomybę įvairūs autoriai pateikia skirtingus požymių sąrašus. Čia pateikiame požymius, dėl kurių sutaria dauguma šią problematiką tyrinėjančių autorių:

  • perdėta atsakomybė, pasireiškianti polinkiu gelbėti, pernelyg išreikštu rūpinimusi kitu asmeniu prarandant save;
  • polinkis kontroliuoti žmones ir aplinkybes;
  • impulsyvus reagavimas ir perreagavimas;
  • manipuliatyvūs santykiai, pasireiškiantys pasidavimu manipuliacijoms, leidimu save žeisti.
  • savo jausmų ir norų slopinimas (ar negebėjimas jų atpažinti);
  • mąstymo sąstingis, pasireiškiantis sunkumu daryti sprendimus, įkyrios mintys, susijusios su priklausomu asmeniu;
  • nepasitikėjimas savimi, pasireiškiantis  gėdos jausmu, savęs nevertinimu ir kaltinimu, bejėgiškumu kažką keisti, polinkiu prisiimti aukos vaidmenį;

Aptarsime, kokios sveikimo galimybės įmanomos tiems nuo netiesioginės priklausomybės kenčiantiems žmonėms, kurie pastebi savyje šiuos požymius.

Nuo perdėtos atsakomybės prie sveikų bendravimo ribų

Konsultuojant žmones, kenčiančius nuo netiesioginės priklausomybės, dažnai atrodo, kad juose tarsi tebegyvena sužeistas vaikas. O sužeistas jis dėl to, kad praeityje negavo pakankamai paguodos, palaikymo ir meilės, kurios reikėjo; kiti žmonės jį atstūmė arba išnaudojo, ignoravo jo svarbius poreikius. Jam labai reikia asmens, kuris išvaduotų nuo vienišumo, skausmo, todėl tampa labai greitai priklausomas nuo tų žmonių, iš kurių to tikisi: nuo tėvų, sutuoktinių, draugų, vaikų ir pan.
Meilės trokšta visi sveiki žmonės, tačiau, turintys polinkį į emocinę priklausomybę, dėl savo vidinio nesaugumo yra perdėtai priklausomi nuo žmonių, kurie rodo bent kiek dėmesio. Tie žmonės  tampa tariama laimės sąlyga, dėl to jiems vis labiau leidžiama save žeisti ir bijoma nutraukti santykius, netgi jei bendravimas tampa destruktyvus ir ima žeisti. Dėl šių savybių dažnai „įstringama“ santykiuose su priklausomu nuo svaigalų asmeniu, kuriam labai patogu, kai visas gyvenimas sukasi aplink jį. Ilgesnį laiką gyvenant su priklausomu nuo svaigalų asmeniu, vis labiau pradedama abejoti savimi, vis labiau imama orientuotis ne į savo, bet į priklausomo asmens poreikius.
Kuo labiau orientuojamasi į kitą, tuo greičiau įsitraukiama į Karpmano (Karpman, S., 1968) aprašytą psichologinį žaidimą „persekiotojas-auka-gelbėtojas“. Į jį įsitraukę žmonės negali lygiavertiškai bendrauti, nes vienas iš šio žaidimo vaidmenų visuomet tampa kažkuo pranašesnis.
Pateiksiu klasikinį pavyzdį iš savo klientų istorijos.
Jei vyras šeimoje yra priklausomas nuo  svaigalų, sutuoktinė ilgainiui ima suvokti jį kaip nesugebantį pasirūpinti savimi, skuba jį „gelbėti“, imdama daryti daug ką už jį (tariasi su jo darbdaviais, kad nenubaustų už pravaikštą, perima jo skolas, atlieka jo nepadarytus darbus ir pareigas ir t.t.). Tai daroma tam, kad tik vyras nepatirtų nemalonių pasekmių, kas galėtų vėl išprovokuoti jo naują užgėrimą. Pavargusi nuo šių pastangų, ji pradeda pykti ant vyro, kuriam bandė nuoširdžiai padėti savo poreikių ir reikalų sąskaita; tuomet nejučiom iš šio „gelbėtojo“ vaidmens ji netrukus persijungia į „persekiotoją“, t.y., ima kaltinti vyrą, jam priekaištauti. Dažnai tai sukelia nepasitenkinimą ir agresiją iš vyro pusės, o moteris, matydama, kad jos pagalba nevertinama ir atstumiama, patiria bejėgiškumą, liūdesį, gėdą, savigailą, skausmą (t.y., atsiduria aukos pozicijoje). Taigi, skubėjimas gelbėti šią moterį įstumia į aukos vaidmenį, o atsakomybės priėmimas už vyrą veda ne į meilės, bet į neapykantos išgyvenimą. Matome, kad pastangos tokiu būdu gelbėti kitą asmenį ne tik kad nieko neišsprendžia, bet ir sukuria naujas problemas, nes „gelbėtojas“ tampa nejautrus savo jausmams, daro tai, ko iš tikro nenori, daug atiduoda, bet nieko negauna.
Polinkis gelbėti kitus gali būti susijęs su žema saviverte. Jei asmuo nesijaučia mylimas, vertinamas, jis kažką ima daryti, kad pasijaustų reikalingas, kad įrodytų, jog yra vertingas. Be to, polinkis gelbėti gali formuotis, kai žmogus vaikystėje yra išmokęs tokias taisykles: „nebūk savanaudis“, „neskaudink kitų“, „būk malonus žmonėms“, „visada padėk“ , „nekreipk dėmesio į savo jausmus“ ir pan. Vadovaujantis tokiomis taisyklėmis tampama arba kankiniu, arba pataikautoju.
Melody Beattie (Beattie, M., 1992) nurodo tokias gaires žmonėms, norintiems išsivaduoti nuo liguistos emocinės priklausomybės:

  • išgedėkite praeities skriaudas, kurios trukdo gyventi šiandien; guoskite ir gydykite savo vidinį sužeistą vaiką, su juo „susitikdami“ savyje kasdien, gilindamiesi į jo savijautą ir poreikius;
  • priimkite savo silpnumą, bejėgiškumą, nes jėgų suteikia ne jų ignoravimas, bet pripažinimas;
  • liaukitės ieškoję laimės kituose žmonėse, mokykitės pasitikėti savo jausmais, atrasti atramą savyje, spręsti problemas ar kūrybiškai gyventi su jomis.
  • nustokite spėlioti, ko reikia kitam žmogui, pradėkit tiesiai sakyti, ko nenorit ir ko jums reikia; venkit prisiimti kito žmogaus pareigas, atsakomybes;
  • ryžkitės pasitikėti Dievu, nes tikėjimas stiprina ir sukuria tikrą emocinį saugumą.

Nuo mėginimų kontroliuoti prie atsiribojimo

Kaip minėta, vienas iš netiesioginės priklausomybės požymių yra noras kontroliuoti priklausomą asmenį, t.y. įvykiams neleidžiama klostytis savo eiga, bet didelėmis pastangomis mėginama juos kažkaip įtakoti. Artimieji kontroliuoja, nes dažnai yra įsitikinę, kad žino, kaip „turi būti“ ar kaip kitas asmuo „turi elgtis“, nes mano, kad tai yra vienintelis būdas padėti, nes bijo pasekmių, nes mano, kad privalo tai daryti ir t.t.

Artimųjų įkyrų norą kontroliuoti kursto stiprus nerimastingumas.

Pvz., ilgesnį laiką nekontaktuojant su asmeniu, prie kurio prisirišama, atsiranda  nerimas, pasireiškiantis įkyriu mąstymu apie tai, kodėl ji(s) neskambina, nepasirodo.

Tą lydi nuojauta, kad kažkas atsitiko ar gali atsitikti, dėl to ieškoti to asmens, ir kai kontaktas atstatomas (pvz., pavyksta prisiskambinti), nerimas kuriam laikui sumažėja, bet neilgam. Jei paaiškėja, kad yra pavojus, jog priklausomas asmuo ims svaigintis, griebiamasi įtakoti įvykius, bandant apsaugoti nuo to. Kadangi kartais tai trumpam pavyksta, pradeda atrodyti, kad situacija kontroliuojama. Jei nepavyksta, dažnai manoma, kad per mažai dėl to padariau ir ateity reikėtų dar labiau pasistengti. Tačiau tai – tik  iliuzija, nes iš tikrųjų artimieji ne kontroliuoja situaciją, o patys yra kontroliuojami priklausomo žmogaus ligos. Priklausomo asmens kontroliavimas tampa vis labiau ir labiau įprastu dalyku, kuris dar labiau sustiprina artimųjų liguistą prisirišimą. Tačiau, kol neatsiribojama nuo savo prisirišimo objekto ar subjekto, neįmanoma gyventi savo gyvenimo, spręsti savo problemų, siekti savo tikslų.

Vis dėlto, atsiriboti nuo priklausomo asmens artimiesiems yra pakankamai sunku. Tą iliustruoja toks vienos moters pasidalinimas.

„Iš pradžių net kažkiek pavydėjau priklausomiems nuo alkoholio, narkotikų, lošimų. Nes jiems lyg ir aiškus sveikimo tikslas – atsisakyti alkoholio, narkotikų, lošimo. Man, suvokus savo priklausomybę nuo santykių, reikėtų atsisakyti savo vyro. Tarytum kažkoks nerealus uždavinys. Daug kam būtų aišku – išsiskiri ir viskas. Tačiau mano santykių su vyru priklausomybė čia ir daro mane bejėge. Visu savo protu suvokiu, kad noriu kitaip gyventi, noriu kitaip elgtis, noriu kitaip kalbėti, noriu kitaip mąstyti, bet kažkokia galinga ir baisi vidinė jėga mane varžo, laiko. Tarytum viduje sėdi žiaurus teisėjas ir grūmoja man pirštu – neturi teisės, negalima. Tai labai slegia. Tada jaučiuosi tokia bejėgė, nelaiminga, visų apleista, nesugebanti savimi pasirūpinti. Nieko gražaus ir gero nematau aplinkui. Gyvenimas netenka prasmės ir gyventi pasidaro kančia. Norėdama iš tos būsenos išsivaduoti, kreipiausi specialisto pagalbos. Man padėjo suvokti patį santykių priklausomybės mechanizmą. Aš pati to nesuvokiau, kad visus mano pasirinkimus, jausmus ir norus diktavo mano priklausomybė. Dabar man keista, tačiau anksčiau viską, ką pasakydavo vyras – buvo neginčijama tiesa. Nes pasipriešinti jam, tai man reiškė – visko praradimą: vyro, šeimos, namų, savo saugumo. Be to, aš maniau, kad neišgyvensiu.“

Matome, kad šiai moteriai atsiriboti trukdė nepasitikėjimas savimi, praradimo baimė.

Kartais artimieji priešinasi minčiai apie atsiribojimą sakydami, kad jie nesiruošia palikti mylimo žmogaus nelaimėje, kad jis per daug brangus ir pan. Čia svarbu būtų suprasti, kad kalbama ne apie “palikti”, bet apie “atsiriboti”.  Tuo tikslu pirmiausia reikėtų įvardinti, kas nėra atsiribojimas.

Atsiribojimas nėra šaltas, priešiškas atsitraukimas, tai nėra ir abejingumas bei kito žmogaus ignoravimas ar nereagavimas, tai nėra atsakomybės vengimas ar nesirūpinimas ir nemeilė.

Kas gi yra sveikas atsiribojimas, pasak Melody Beattie (Beattie, M., 1992)?

Atsiriboti – tai paleisti nuo savęs žmogų nepažeidžiant meilės santykio. Tai – būdas mintimis, jausmais ir fiziškai atsitraukti nuo nesveiko, skausmingo įsivėlimo į kito asmens gyvenimą bei problemas, kurių negalime išspręsti. Atsiribodami remiamės prielaida, kad kiekvienas asmuo yra atsakingas už save.Kadangi neišeina išspręsti kito žmogaus sunkumų, svarbu išmokti gyventi su jais arba nepaisant jų.

Atsiriboti – reiškia gyventi čia ir dabar, leidžiant gyvenime vykti tam, kas vyksta, vietoj to, kad greitinti  ar kontroliuoti įvykius.

Atsiriboti – tai pripažinti faktus ir realybę, pasitikint Dievu ar gyvenimo dėsniais. Tai padeda gyventi ir netgi dž\iaugtis nepaisant kai kurių neišspręstų sunkumų.

Atsiriboti – tai rūpintis ir mylėti neinant iš proto, nekeliant chaoso savyje ar savo aplinkoje, nežeidžiant savęs. Jei neišeina atsiriboti su meile, kartais geriau atsirboti su pykčiu, nes tai teikia daugiau galimybių pasirūpinti savimi, nei liektant priklausomu.

Kokiu atveju rekėtų atsiriboti? Kaip pataria ta pati autorė (Beattie, M., 1992), ženklai, rodantys, kad laikas atsiriboti, būtų tokie:

  • jei negalime liautis mąstyti, rūpintis ar kalbėti apie kažką,
  • jei pradeda kunkuliuoti emocijos,
  • jei negalime pasipriešinti norui pulti kažką daryti dėl kokio nors asmens,
  • jei jaučiame, kad kantrybės taurė perpildyta,
  • ypač, jei manome, kad atsiriboti neįmanoma ir kai to nesinori.

Atsiribojimas nėra vienkartinis veiksmas, bet greičiau gyvenimo būdas, kurio vaisiai yra gili ramybė, laisvė rinktis, gebėjimas spręsti sunkumus, būti sveikai mylimu ir tvirtai jaustis mylint pačiam.

Nuo impulsyvaus reagavimo prie sąmoningo rinkimosi

Daugelis su priklausomu žmogumi gyvenančių artimųjų, jaučiasi marionetėmis, t.y., jų elgesį apsprendžia ne vidinės paskatos, bet reakcijos į priklausomą asmenį. Jie yra nuolat pasirengę reaguoti į kiekvieną priklausomo asmens krustelėjimą: jei jis kažką pajautė, turiu  kažko griebtis; jei kažką pasakė, turiu kažką į tai atsakyti; jei kažką padarė, privalau tučtuojau veikti ir pan.

Kaip pažymi viena klientė, kartais apima nerimas, ir ji be perstojo įkyriai ima mąstyti apie žmogų, nuo kurio emociškai priklauso:

„Jei santykiuose įtemptesnis periodas, apima kaltės jausmas, kad būtent tu kažką padarei ne taip, ir būtent tu viską sugadinai. Tuomet stengiesi būti dar „geresnė“, perlipi per save, kad vėliau tokių įtemptų periodų nebūtų. Visai nepaisai savęs, nuvertini savo norus, per daug galvoji apie kitą žmogų pamirštant save…Nuovargio ar nerimo metu atrodo, kad tik kažkokią porcija iš šaldytuvo nuramins ir padės pailsėti, nukreipti blogas mintis. Tačiau po visko būna dar blogiau, nes imi save smerkti, kodėl taip padarei.“

Taigi, artimieji pasiduoda pirmam impulsui ir reaguoja neapmąstydami, nesirinkdami. Tokiu būdu jie leidžia kitiems apspręsti, kada jaustis linksmai, kada būti prislėgtu, kada pykti, kada džiaugtis ir .t.t
Kita problema tai, kad reaguojama per daug greitai ir per daug stipriai, t.y., kiekvienas įprastas įvykis suvokiamas kaip krizė. Taip perreaguojama dažnai iš baimės kad kažkas atsitiko,atsitinka ar gali atsitikti.

Kaip išmokti reaguoti ne impulsyviai, o sąmoningai?

Melody Beattie (Beattie, M., 1992) duoda keletą bendrų orientyrų.

Nesureikšminkit įvykių, aplinkybių, kitų žmonių elgesio, t.y., leiskit ir sau ir kitiems būti žmogiškiem, netobuliem, klystantiem.

Neleiskit, kad kiti žmonės apspręstų jūsų savivertę, t.y., neprivalot būti prislėgti, jei kiti elgiasi netinkamai.

Nepriimkit dalykų taip asmeniškai, pvz., nepriimkit šeimos nario gėrimo kaip nemeilės sau.

Konkrečioje situacijoje gali padėti tokie žingsniai:

  • pastebėkite, kada tik pradedat impulsyviai reaguoti, t.y., kada imat leisti kažkam jus įtakoti. Tą pastebėti pasdedantys ženklai yra ramybės praradimas, baimės, pasimetimo, gėdos, savigailos ir  kiti nemalonūs jausmai;
  • pamėginkite sustabdyti savo impulsyvią reakciją, kol atstatysite savo emocinę pusiausvyrą. Tą akimirką nukreipkite save į kažką kitą (kažkur išeikite, pasitvarkykite, susitikite su draugais ar paskambinkite);
  • panagrinėkite kas vyksta (arba pasikalbėkit su kažkuo apie tai) užduodami sau klausimus: kas yra tiesa apie tai, kas vyksta? kiek tai yra svarbu? ar neprisiimu per daug atsakomybės už tai, kas vyksta? ir pan.
  • Išsiaiškinkite, kaip galite pasirūpinti savimi ir raskite keletą realių sprendimų: ką norėčiau palikti ramybėje, ko norėčiau atsiprašyti, su kažkuo pasikalbėti? ir pan.

Nuo manipuliatyvių prie autentiškų santykių

Konsultuojant netiesiogiai priklausomus asmenis nesunku pastebėti, kad jiems sunku bendrauti autentiškai: jie kartais meluoja ar apgaudinėja save, kartais mėgina įtikti arba kontroliuoti, kartais teisia kitą arba teisinasi, manipuliuoja arba patys leidžiasi manipuliuojami, kartais juokiasi, kai nori verkti arba teigia besijaučiantys gerai, kai yra prislėgti, kartais grasina, po to atsitraukia ir pan. Taip elgtis išmokstama iš savo tėvų disfunkcinėse šeimose laikantis primestų taisyklių, mėginant išgyventi sunkiomis aplinkybėmis; kita vertus, manipuliatyviai elgiamasi tada, kai bijoma būti savimi ar bijoma atstūmimo.
Savo patyrimu dalinasi viena klientė: „pamenu, kaip nuolat jausdavausi įsitempusi, mąstydama labiau apie žmonių reakcijas į mane nei tai, kas iš tiesų vyksta aplinkui. Niekaip negalėdavau atsipalaiduoti mažiau pažįstamų žmonių grupėse, sunku būdavo tiesiog būti savimi, t.y., laisvai išsakyti savo nuomonę, jausmus; man svarbiau būdavo kiti ir jų požiūris į mane.“

Iš tiesų nesunku  pastebėti, kad netiesiogiai priklausomi žmonės į save žvelgia tarsi ne savo, bet kitų akimis. Dažnai dėl to jie save suvokia kaip neteisius, „neteisingus“.

Jei žmogus mano, kad nėra toks, koks turėtų būti, tai atsispindi ir jam bendraujant: ji(s) jaučiasi nesaugiu, pažeidžiamu, kaltu, nepasitikinčiu, kontroliuojamu ir pan. Tuomet ypač sunku išsaugoti sveikas bendravimo ribas, leidžiama jas pažeidinėti nuolaidžiaujant kitiems. Dėl to porose, kuriose vienas sutuoktinių yra nuo psichaktyvių medžiagų priklausomas asmuo, o kitas – netiesiogiai emociškai priklausomas asmuo, palaipsniui susiformuoja nesveikos bendravimo normos. Sutuoktiniai pradeda jausti stiprią įtampą ir konfliktuoti patys nepastebėdami, kada žeidžia vienas kito asmenybės ribas (pertraukinėja kalbėdami, manipuliuoja grasindami, spaudžia daryti vienas kitą tai, kas kitam nepriimtina). Ginti savo asmenines ribas dažniausiai trukdo agresijos baimė, nenoras būti paliktu, nerimas dėl vaikų ateities, jei įvyks skyrybos. Visa tai veda į jų santykių atšalimą ir nutolimą. Netgi jei priklausomas nuo psichoaktyvių medžiagų asmuo pradeda sveikti ir keistis, partneris lieka ilgai sužeistas ir nepasitiki, dėl ko ilgą laiką stokojama dvasinio artumo bei fizinio intymumo.

Visgi, nesveikam bendravimui galima mesti iššūkį pradedant kurti autentiškus santykius. Tu tikslu svarbu išmokti atvirai reikšti jausmus, kokie jie bebūtų, sakyti „ne“, kai kažko nenorime, išsakinėti tai, ko norime, ginti savo poziciją ar nuomonę, saugoti savo ribas nepasiduodant manipuliacijai, išdrįsti sakyti tiesą, netgi jei ji nemaloni, rimtai žiūrėti į savo poreikius ir neleisti jų niekam nuvertinti.

Nuo jausmų slopinimo prie išsilaisvinimo

Žmonės, kenčiantys nuo netiesioginės priklausomybės, yra praradę ryšį su savo jausmais. Mat, jausmai daro žmogų pažeidžiamą, o atsiribojimas nuo jų sukuria iliuziją, kad taip yra saugiau. Dažnai tai atsinešama iš skaudžios vaikystės patirties, iš kurios daroma išvada, kad paprasčiau yra nejausti.

Vis dėlto, jausmų slopinimas daugiau trukdo, nei padeda gyventi. Dirbdamas su netiesiogiai emociškai priklausomais žmonėmis pastebiu, kad neretai jie jaučiasi pasimetę ir nežino, kaip elgtis. Mat, slopinant jausmus, blokuojami padedantys orientuotis vidiniai signalai. Be to, jausmai teikia energijos, motyvuoja mus veikti. Slopinant jausmus, blokuojamas aktyvumas, tampama pasyviu. Kaip skundžiasi viena priklausomo nuo svaigalų jaunuolio mama, „ negaliu jo prakalbinti ir bijau ką nors sakyti, nes daugiausia sulaukiu pikto, agresyvaus atsakymo; dėl tos pačios priežasties negaliu pasakyti ir to, kad sūnus man brangus, ir kad jį myliu, nedrįstu priekaištauti dėl pinigų švaistymo, važinėjimo taksi, kelionių…“

Be to, kadangi jausmai padeda išryškinti savo norus, užspaudus savo jausmus, parandamas ryšys ir su savo norais. Ne kartą tenka girdėti, kaip netiesiogiai priklausomi asmenys, slopindami jausmus praranda ir bendravimo džiaugsmą, galimybes išgyventi artumą su žmonėmis. Blogiausia, kad slopinami jausmai nedingsta, bet kaupiasi ir vėliau sprogsta sukeldami bereikalingą skausmą sau ir kitiems bei psichosomatinius sveikatos sutrikimus.

B. ir J. Weinholdai (Weinhold, B. Weinhold, J., 1983) nurodo, jo asmenims, kenčiantiems nuo emocinės priklausomybės, būdingi tokie santykio su savo jausmais ypatumai:

  • kai jums reikia supykti, jūs rėkiat,
  • jūs pykstate, kad paslėptumėte savo baimę, liūdesį ar skriaudą,
  • jūs tampate depresyvūs vietoj to, kad veiktumėte arba veikiate nuslopinę tai, ką jaučiate,
  • dėl savo išgyvenimų kaltinate kitus žmones,
  • esate įsitikinę, kad kai kurie jausmai yra silpnumo išraiška,
  • leidžiate savo mintims blokuoti jausmus arba savo jausmams blokuoti mintis,
  • reiškiate tik „teisingus“ ar „skandalingus“ jausmus.

Tie patys autoriai nurodo, kas būtų sveikas santykis su savo jausmais:

  • nekaltinkite savęs dėl to, ką jaučiate,
  • kai jaučiate pyktį, baimę, skausmą ar kitą stiprų jausmą, išsakykite tai tinkamai ir parodykite, ko norite,
  • kreipkitės į savo jausmus, kai turite priimti sprendimą,
  • nenaudokite vieno jausmo kitos emocijos slopinimui,
  • priimkite atsakomybę už savo jausmus,
  • leiskite sau ir jausti, ir mąstyti tuo pačiu metu,
  • atpažinkite savo „provokuojančius“ jausmus ir nenaudokite jų manipuliuoti kitais,
  • žiūrėkite į savo jausmus kaip į sąjungininkus (ne į priešus) ir leiskite juos sau kuo pilniau išgyventi.

Nuo mąstymo sąstingio prie lankstumo

Bendraujant su netiesiogiai priklausomais žmonėmis pastebiu, kad daugelio jų mąstymas tarsi sustingęs, valdomas emocijų, ir dėl to neveiksmingas. Kai kurie specialistai (Moskalenko, V., 2002) taip pat pažymi, kad netiesiogiai priklausomi žmonės nepasitiki savo protu, gebėjimu daryti sprendimus, yra tarsi atsisakę mąstyti ir leidžia kitiems žmonėms ar aplinkybėms spręsti už juos. Taip atsitinka dėl daugybės priežasčių. Galbūt vaikystėje buvau kritikuojamas už savo sprendimus ar buvo mąstoma už mane, galbūt, susidūręs su sunkumais mokykloje, padariau išvadą, kad nesugebu mąstyti; galbūt tikėjau melu ar apgaudinėdavau pats save; gal chaosas ir jausmų debesys užtemdė mano gebėjimą mąstyti, ir dėl to pasimečiau; galbūt netinkamai naudojau savo protą nerimaudamas, pasiduodamas įkyrioms mintims, ir taip nuvarginau savo gebėjimą mąstyti…

Štai ką liudija dar vienos klientės patirtis. „Su specialisto pagalba, nagrinėdama savo priklausomybę supratau, kad į viską žiūriu savo vyro akimis. Viską vertinau pagal jo reakcijas – jei jis supyksta, vadinasi aš pasielgiau negerai, neteisingai – aš dėl to kalta. Jei aš kažko noriu, bet vyras prieštarauja – vadinasi man to nereikia. Vyro reakcija man tarytum gėrio ir blogio indikatorius, tiesos ir netiesos įvertinimas. Buvo net toks momentas, kai buvau persiėmusi jo mintimis, kalbėjau jo frazėmis. Susivokusi savo priklausomybėje pamažu pradedu jausti savo norus, savo poreikius ir juos tenkindama nesijaučiu kalta. Net gi atvi rkščiai – jaučiu malonumą ir baimė pasielgti netinkamai, vyro atžvilgiu, darosi vis mažesnė. Labai geras jausmas – pasaulį matyti taip, kaip aš pati noriu matyti ir jausti, kad tam turiu teisę. Tam reikia daug mano pastangų, senų nuostatų laužymo, baimių įveikimo, tačiau sunkus darbas su savimi vertas teigiamų rezultatų. Kas gali būti geriau už gerą savijautą ir gyvenimo pilnatvę.”

Taigi, susidūrus su savo mąstymo sąstingiu, svarbu išdrįsti sau pasakyti keletą tiesų: „aš sugebu mąstyti, vertinti savo ir kitų elgesį, daryti sprendimus, išryškinti problemas, ieškoti jų sprendimo būdų (nors ir netobulų), turėti savo nuomonę ir pan.

Minėti autoriai (Moskalenko, V., 2002) siūlo keletą dalykų, kurie gali padėti atstatyti pasitikėjimą savo gebėjimu protauti:

  • mokykitės nuraminti savo mintis ir atidėti sprendimus, kai pasijuntate nerimo genami kažką greitai sugalvoti;
  • liaukitės atakuoti save negatyviom mintim (kaip pav., „aš kvaila“, „aš negaliu apsispręsti“ ir pan.);
  • vietoje to sakykite sau pozityvius dalykus, kasdien medituokite: „aš galiu…“
  • suteikite sau daugiau informacijos apie problemas, galimus sprendimus ir pan;
  • naudokite savo protą: apmąstykite dalykus, išryškinkite savo poziciją, darykite sąmoningus sprendimus.

Nuo nepasitikėjimo savimi prie savęs įtvirtinimo

Dauguma netiesiogiai priklausomų žmonių, kuriuos sutinku konsultuodamas, labai nepasitiki savimi dėl žemos savivertės, kuri pasireiškia įvairiapusiu bodėjimusi savimi, nepasitenkinimu savo išvaizda, savo gebėjimais, savo charakteriu. Jie mano, kad mąsto neteisingai, jaučia netinkamai, nori to, ko neturėtų norėti, ir kad apskritai yra nesvarbūs; tarp jų yra netgi manančių, kad jų pačių gyvenimas yra klaida, bet jie nenusipelno nieko geresnio. Dažnai jie save įstumia į situacijas, kuriose neturi kitokio pasirinkimo, kaip tik nusivilti savimi. Tai skatina vis labiau neapkęsti savęs, kas reiškiasi savęs kankinimu, atsisakymu džiaugtis gyvenimu, darboholizmu, perfekcionizmu, savęs kaltinimu, artimumo su kitais vengimu arba destruktyvių santykių užmezgimu su linkusiais išnaudoti žmonėmis.
Nepasitikėjimas savimi ir nusivylimas trukdo kažką pakeisti ar spręsti. Tą gerai iliustruoja toks vienos mamos pasidalinimas.

„Svarbiausia mano problema – ryžto ir apsisprendimo stoka. Kai sūnus kurį laiką nevartoja, žada, kad niekada nevartos, nes supranta savo problemą. Tačiau tai nebūna tiesa, o aš vėl eilinį kartą tuo patikiu, atsakau nuoširdžiai į laiškus, jis man vėl per daug pradeda rūpėti. Kai atkrenta (vėl pradeda vartoti), pasakau sau, kad būsiu tvirta, atsitrauksiu ir atsiribosiu nuo sūnaus ir jam nebepadėsiu. Tas mano sprendimas pasikeičia, kai gaunu gražius laiškus su dar gražesniais pažadais. Šiuo metu mane užvaldė baisinis nerimas, kad jis vėl pavartos, kad jį išmes iš universiteto, darbo, ir jis grįš į Lietuvą. Tuomet aš nebesugebėsiu tinkamai elgtis. Aš labai to bijau ir bijau, kad elgdamasi griežtai, nerašydama ir neatsakydama į jo žinutes, prarasiu sūnų. Mane kankina nuolatinė atkryčio pasekmių baimė“

Kaip iš to vaduotis?

Mellody B. (Beattie, M., 1992) nurodo, kad svarbu pirmiausia apsispręsti visapusiškai keisti santykį su savimi: nustoti save kaltinti, atleisti sau, priimti savo charakterį, pasitikėti savo jausmais ir norais, vystyti savo gebėjimus, būti sąžiningu su savimi, gerbti, mylėti save ir leisti sau augti, kelti sau tikslus.

Kai kurie kiti autoriai (Moskalenko, V., 2002) pažymi, kad save įtvirtinti padeda naujų, pozityvių nuostatų laikymasis, pozityvūs teiginiai apie save ir savo gyvenimą, palaikančių žmonių ratas (grupių lankymas), komplimentai sau, sveikas gyvenimo būdas, meditavimo, maldos praktikavimas.

Vis dėlto, netgi apsisprendus keisti požiūrį į save, netgi pradėjus lankytis pas specialistus, tai nėra paprasta. Konsultuodamas netiesiogiai priklausomus žmones pastebiu, kad dažnai, nusprendę kažką keisti savo gyvenime (pav., nusprendę atsiskirti nuo smurtaujančio asmens), jie išgyvena kaltę, kuri trukdo atkakliai siekti tikslo; dėl to vis grįžtama į tą patį tašką. Kažką pakeisti pavyksta tiems, kurie gauna pakankamai palaikymo ir padrąsinimo iš bendražygių ar specialistų. Sveikstančiajam nuo emocinės priklausomybės ne kartą tenka patvirtinti, kad ji(s) turi teisę siekti to, ko siekia, kad yra sveika rūpintis savo augimu, netgi jei tam kažkas nepritaria.

Ar įmanoma išsilaisvinti nuo  netiesioginės priklausomybės?

Daugelio sveikstančiųjų liudijimai ir mano darbo patirtis rodo, kad taip, jei žmogui tampa svarbus jo paties gyvenimas ir jei ji(s) nevengia skirti laiko ir pastangų konsultuotis, lankyti savipagalbos grupes, rūpintis savo asmeniniu augimu.

Viltingai skamba žodžiai moters, kurią jos sveikimo kelyje lydėjau psichologinių konsultacijų metu:

„Dabar esu pati atsakinga už savo gyvenimą. Manęs pradėjo nebetraukti nuo santykių priklausomi žmonės. Išmokau dalintis artumu ir nusistatyti sveikas bendravimo ribas.

Šiandien džiaugiuosi, kai pavyksta būti tiesiog savimi, išsakyti savo jausmus, laisvai reikšti nuomonę, atsipalaiduoti grupėse. Išmokau netgi žaismingai pažiūrėti į problemas ir dalintis tikra, žmogiška meile…

Šiandien aš esu tikra ir gyvenu savo tikrą gyvenimą. Šiandien aš suprantu, kad mes visi turime pasirinkimą, todėl ir aš galiu rinktis. Labai vertinu savo darbą ir sveikatą, vertinu gyvus ir bandančius sau padėti žmones. Taip pat vertinu žmones, kurie sugeba mylėti ir patys yra atsakingi už savo gyvenimą.

 

Parengė:
Psichologas, psichoterapeutas
Soc.m.dr. Giedrius Markevičius

Literatūra:

  • Beattie, M. Codependent no more. Minesota: Hazelden, 1992.
  • Karpman, S. „Fairytales and Script Drama Analysis“, Transitional Analysis     Bulletin.7:39-43.
  • Moskalenko, V. Zavisimost: semeinaja bolezn. Maskva: Per Se, 2002.
  • Norwood, R. Moterys, kurios myli per stipriai.
  • Weinhold, B.K., Wainhold, J.B. Breaking free of the co-dependency trap.    Walpole,NH:Stillpopint International, 1989.
  • Woititz, J.G. Suaugę alkoholikų vaikai. Kaunas: Dargenis, 1999.
image_pdfimage_print