Mokomės klausytis

Straipsnis žurnale „Tapati“, 2005 m., Nr. 4 (5)

Dažnai širdyje nešiojamės dalykų, kuriais norėtųsi pasidalyti su mus išklausančiu, suprantančiu, atviru žmogumi. Deja, iš pašnekovo to ne visuomet sulaukiame. Kartais tik pradėjus kalbėti su geru pažįstamu, entuziazmas dalytis savo sunkumais greitai ataušta. Tuomet arba liekame vieni su savo skausmu, arba ieškome mus geriau suprantančio žmogaus; jei pavyksta tokį sutikti, kyla noras išsipasakoti dar atviriau ir jaučiamės išsilaisvinę nuo slėgusios naštos.
Nuo ko priklauso tokios skirtingos mūsų reakcijos? Manau, tam padėtų šis dviejų pažįstamų moterų dialogas.

K: Sveika! Kaip gyveni? (Matydama rūškaną, susirūpinusį M. veidą).
M: Turiu problemų su sūnum…
K: Su paaugliais visada problemos – toks amžius, kaip sakoma: „Maži vaikai – maži vargai…“
M: Sūnus visą dieną prilipęs prie kompo, pasidarė dirglus kaip ežys, visai nesukalbamas. Taip su juo pavargau, nors verk…
K: Nesikrimsk! Suaugs, praeis paauglystė, baigsis ir tie vargai.
M: Nežinau, ko griebtis… Liūdna, kad nerandu bendros kalbos, ką bedaryčiau.
K: Su maniškiu irgi buvo tas pats. Paprašyk, kad vyras pasikalbėtų, gal tėvo bijos…
M: Tai kad vyras į tai nekreipia dėmesio… Aš pati kalta, kad taip viską užleidau…
K: Nieko, tu čia nekalta. Pasakyk jam, kad jei toliau taip bus, išjungsi kompiuterį ir viskas! Turiu jau eiti… Nesinervink! Viskas bus gerai!

Įdomu, kaip jaustumėtės po tokio pokalbio, būdama(s) M. vietoje? Vargu, ar šį pasišnekėjimą galima pavadinti dialogu… Greičiau tai būdas negirdėti kito žmogaus ir kuo greičiau atsikratyti nemalonių jausmų, kuriuos kelia, matyt, panašūs sunkumai.
Jei norime pašnekovui parodyti, kad jis mums nerūpi, tuomet sekant čia pateiktu K. pavyzdžiu labai tiktų:

  • apsimesti, kad nematome, kaip jis (ji) jaučiasi („kaip gyveni?“ – ignoruojant skausmingą veido išraišką);
  • iki galo neišklausius, užbėgti už akių su apibendrinimais („su paaugliais visuomet problemos…“);
  • vartoti stereotipiškus posakius („maži vaikai – maži vargai“);
  • skubėti raminti („nesikrimsk, išaugs…“, „tu čia nekalta“, „viskas bus gerai“);
  • nukreipti kalbą į save („su maniškiu irgi buvo tas pats“);
  • patarinėti („paprašyk, kad vyras rimtai pasikalbėtų“);
  • mokyti („pasakyk, kad jei toliau taip bus, išjungsi kompiuterį“);
  • moralizuoti („kaip tau ne gėda taip elgtis“);
  • vertinti, t.y. tiek smerkti, tiek girti („protingai padarei“, „čia tu neteisingai mąstai“).

Nesunku pastebėti, kad toks bendravimo stilius rodo, jog bendraujama iš pranašumo pozicijos, t.y. kalbama tarsi „iš aukščiau“ įsijaučiant į mokytojo, gelbėtojo ar panašų vaidmenį.

Paklauskime savęs: kaip aš paprastai klausausi kito žmogaus:

  • ar nesu linkęs iš mandagumo tik apsimesti besiklausančiu?
  • ar nepertraukinėju kalbančiojo?
  • ar nedarau skubotų išvadų?
  • ar nepuolu ginčytis neišklausęs?
  • ar nemąstau daugiau apie tai, ką atsakyti, o ne apie tai, ką girdžiu?
  • ar nesirenku klausytojo vaidmens iš baimės atsiverti?

Žinoma, kartais nesiklausome ir dėl tam tikrų aplinkybių: galbūt esame pavargę ar susirūpinę, gal neįdomu, o gal bijome išgirsti ką nors nemalonaus ar kritiško savo atžvilgiu? Ko vis dėlto reikėtų, kad būtume geri klausytojai?
Pirmiausia pašnekovą išklausyti geriau sugebame tada, kai suvokiame, kokiu tikslu jis su mumis bendrauja.

  • Jei mūsų pašnekovo bendravimo tikslas dalykinis, svarbu atkreipti dėmesį į aptariamus faktus, išgirsti perteikiamą informaciją, tikslintis, ar gerai supratome.
  • Jei pašnekovas siekia atsiverti, svarbiau klausytis jo jausmų, išgyvenimų ir reaguoti į juos.
  • Jei kalbantysis mėgina mus kuo nors įtikinti, skatina ko nors griebtis, svarbiausia išsiaiškinti, ko iš mūsų tikimasi.
  • Jei bendravimo tikslas socialinis ir juo siekiama tik palaikyti ryšį, tuomet svarbu ne tiek gilintis į tai, ką pašnekovas kalba, bet dalyvauti įprastame kasdieninio bendravimo rituale.

Antras svarbus dalykas – mokėti klausytis aktyviai. Aktyviai dalyvaujama pokalbyje, kai nuoširdžiai domimasi pašnekovu, mėginama į jį įsijausti ir kuo tiksliau suprasti jo žodžiais perteikiamą prasmę. Čia svarbu:

  • žiūrėti į žmogų, su kuriuo kalbame;
  • neskubėti ką nors sakyti ar padėti;
  • rodyti susidomėjimą ir skatinti pašnekovą papasakoti plačiau (pavyzdžiui, „kas įvyko?“, „papasakok, kuo viskas baigėsi“);
  • tikslinti tai, ko nesupratome (pavyzdžiui, „ką turi galvoje?“);
  • pastebėti pašnekovo jausmus (pavyzdžiui, „atrodai įsižeidęs“, „panašu, kad esi pasimetęs“ ir pan.);
  • atsiliepti, išsakyti savo jausmus (pavyzdžiui, „gera tai girdėti“, „liūdna, kad taip yra“);
  • paaiškinti, kaip suprantame tai, kas pasakojama („jei teisingai supratau…“).

Trečias reikšmingas klausymosi aspektas – pasirinkti tinkamą aktyvumo lygį.

  • Jei pašnekovas labai trokšta išsikalbėti, pasipasakoja, kas jam sukėlė skausmą, ar sunkiai reiškia mintis, geriau būti mažiau aktyviu, atsakyti trumpai ar linktelėti, kad žmogus jaustų, jog yra girdimas.
  • Daug didesnio mūsų, klausančiųjų, aktyvumo reikia, kai žmogus, su kuriuo kalbamės, yra nešnekus ar tuo momentu nedega stipriu troškimu išsišnekėti; taip pat kai pašnekovas tikisi iš mūsų palaikymo ar nori išgirsti mūsų nuomonę.
  • Svarbu būti aktyviems, kai nesutinkame su tuo, ką žmogus šneka, nes tylėjimas gali būti neteisingai traktuojamas kaip sutikimas.
  • Jei pašnekovas vargina savo plepumu, prisiminkime, kad esame laisvi rinktis, kiek norime klausytis kito žmogaus. Tuomet galime būti aktyvūs nutraukdami pokalbį ar jį sukonkretindami.

Grįžkime prie ankstesnio pokalbio – kaip jis galėtų vykti, jei M. pavyktų sutikti gerą klausytoją.

S: Sveika! Ar kas nors nutiko? Atrodai nusiminusi…
M: Turiu problemų su sūnumi…
S: Kas atsitiko?
M: Šiandien ir vėl susipykom.
S: Matau, kad tau skaudu…
M: Sūnus visą dieną prilipęs prie kompo, pasidarė dirglus, visai nesukalbamas. Taip su juo pavargau, nors verk…
S: Suprantu, tau negera. Papasakok daugiau.
M: Nežinau, ko griebtis… Liūdna, kad nerandu bendros kalbos, ką bedaryčiau.
S: O ką mėginote daryti, kaip reaguoja vyras?
M: Tai kad vyras į tai nekreipia dėmesio. Aš pati kalta, kad taip viską užleidau.
S: Kaltini save, kad per vėlai susirūpinai?… Ką manai daryti?

Taigi norint aktyviai klausytis, reikia nemažai pastangų. Kodėl vis dėlto vertinga klausytis kito?

Pirmiausia, klausydami galime padėti žmogui atviriau papasakoti apie savo išgyvenimus ir geriau save suprasti; tai gali būti nemaža pagalba, vertingesnė už patarimą. Be to, girdėdami tai, apie ką kalbama, galėsime suvokti, kad kalbančiojo elgesio prasmė daug sudėtingesnė, nei atrodė iš pradžių. Tai leidžia geriau suprasti ir atjausti kitą. Kita vertus, klausydami kito asmens, galime geriau suvokti ir savo reakcijas į tai, kas kalbama, t.y. galime geriau pažinti save. Beje, kai nuoširdžiai klausomės, galime tikėtis, kad būsime išgirsti ir mes patys. Taigi ar norime būti gerais klausytojais, lieka rinktis mums.

image_pdfimage_print